noriu, kad man kas nors paskambintų iš sekcijos

Iki Pekino liko dvi paros, mane kažkodėl pykina, G.iškepė Nemune sugautą žuvį, reikia pakeisti bamperį, aš tai graužiu angliukus, užsigerdama pseudojunanio provincijos arbata, atsukinėju stalams kojas, bandau repetuoti lagamino susidėjimą, bet reikia prižiūrėti verdančias voveruškas (vakar per 30 min 3 litrus pririnkom), išmečiau krūvą daiktų, nežinau kurioje vietoje šiandien susitinkam, už lango toks rudenėlis, check'inu šventyklas, oro uostą, Katerina Radchenko parašė, kad iš Odesos atvyks į Kijevą manęs išlydėti - tikrai susigraudinau, kad žmonės tokie geri, rūpestingi ir meilūs; vakar naktį kavinėje įsisukau į senų knygų lentyną, ten buvo Oktavo Panku-Jašis knygutė: šis nenusakomos tautybės autorius nuo šiol yra mano mėgstamiausias - man užteko vietos istorijos apie ant kilimo iš juoko mirštantį šunį (autorius dievagojasi, kad jam prieš tai paskambino sekcijoj stovintis suvenyras ir pranešė apie Rudį), kad galėčiau tai paskelbti.
o čia jau nebėra kilimų, dalis jų pūva Žaliakalny, aš norėčiau, kad man irgi kas nors paskambintų iš sekcijos; vakar sužinojau, kad močiutė Onutė Pekine buvo penkis kartus. ji pasakojo: "kinai - kaip kinai, ten labai geras trikotažas ir arbatos geros, ant veido lieka suodžiai - na, bent jau taip prieš dešimt metų buvo".
ko daugiau reikia žmogui? arbatų ir trikotažo! bet iš tikrųjų tai ne to reikia, bent jau man: aš noriu, kad man kas nors paskambintų iš sekcijos, pvz., kokia porcelianinė damutė arba taurelė su bordavom vynuogėm.