Namų darbai

Vertimas: "Vaivos dienoraštis. Lapkričio 14, sekmadienis.

Šiandien sekmadienis. Atšalo. Atsikėliau 9 val., šiandien nėra pamokų. Su kambario
drauge ėjome į parką. Vidurdienį grįžome į bendrabutį. Po pietų skaičiau knygą. 6 val kartu (omeny turima kambario draugė- V.G.) ėjome žiūrėti Pekino operos. Po spektaklio mano nuotaika buvo labai gera"

Pekino šeštadienis

Grįžtant iš sendaikčių turgaus: vilkų ir fazanų pirklys

PRRRRRMEU

Baba vištas džiovina

Sidabro gėrybės

Reikės kitą kartą nusipirkti Budą - bus kaip tik į sodą

Kinų Rožytė

Rudens gėrybės

noriu, kad man kas nors paskambintų iš sekcijos

Iki Pekino liko dvi paros, mane kažkodėl pykina, G.iškepė Nemune sugautą žuvį, reikia pakeisti bamperį, aš tai graužiu angliukus, užsigerdama pseudojunanio provincijos arbata, atsukinėju stalams kojas, bandau repetuoti lagamino susidėjimą, bet reikia prižiūrėti verdančias voveruškas (vakar per 30 min 3 litrus pririnkom), išmečiau krūvą daiktų, nežinau kurioje vietoje šiandien susitinkam, už lango toks rudenėlis, check'inu šventyklas, oro uostą, Katerina Radchenko parašė, kad iš Odesos atvyks į Kijevą manęs išlydėti - tikrai susigraudinau, kad žmonės tokie geri, rūpestingi ir meilūs; vakar naktį kavinėje įsisukau į senų knygų lentyną, ten buvo Oktavo Panku-Jašis knygutė: šis nenusakomos tautybės autorius nuo šiol yra mano mėgstamiausias - man užteko vietos istorijos apie ant kilimo iš juoko mirštantį šunį (autorius dievagojasi, kad jam prieš tai paskambino sekcijoj stovintis suvenyras ir pranešė apie Rudį), kad galėčiau tai paskelbti.
o čia jau nebėra kilimų, dalis jų pūva Žaliakalny, aš norėčiau, kad man irgi kas nors paskambintų iš sekcijos; vakar sužinojau, kad močiutė Onutė Pekine buvo penkis kartus. ji pasakojo: "kinai - kaip kinai, ten labai geras trikotažas ir arbatos geros, ant veido lieka suodžiai - na, bent jau taip prieš dešimt metų buvo".
ko daugiau reikia žmogui? arbatų ir trikotažo! bet iš tikrųjų tai ne to reikia, bent jau man: aš noriu, kad man kas nors paskambintų iš sekcijos, pvz., kokia porcelianinė damutė arba taurelė su bordavom vynuogėm.

rudenėlio išvakarės, plėšrūnų grožis

oras toks, kad norisi sėdėti namie prisidarius litrą beržų-liepų lapų šutinio ir didžiuliu peiliu raikyti lašinius. Žaliakalnyje sraigės jau lenda į garažą, byra slyvos - prieš ištikšdamos jos pavydžiai nužiūri Rainiaus kailinius.  aš jais irgi nuolat gėriuosi.

man labai patinka sviesti didžiulę kiaulės širdį per petį ir stebėti, kaip katinas savo iltiniais urgzdamas ją doroja. paskui ateina duoti myliuxo - glaustosi murkdamas kaip garvežys.

mano euforija perėjo į niūrumą, tie drakonai man kažkokie šlykštūs atrodo. šiaip viskas gerai,  smalsumas ir nuotykių laukimas dar neišblėso, nors juos dabar užgožia kiti dalykai. pvz., daiktų tąsymas.

parašiau į savo univerą laišką, pasiteiravau, ar kas nors mane pasitiktų. niekas neatsako jau antra savaitė, matyt, nelabai ten jiems ta anglų kalba žinoma - internetinis puslapis jų neturi nė vienos lotyniškos raidės. nerimavau, bet dabar galvoju: o ką, kodėl mane turi kažkas pasitikti? man atrodo, kad iš viso aš per daug susireikšminu. susirasiu pati tą mokyklą, o ir romantika bus - 4 val. ryto smogo gaidžiams giedant ieškoti Central Academy of Drama.

p.s. čia versdama spintas radau vaizdajuostę su savo vaikystėje adoruotu filmu. sukdavau ir sukdavau tą juostą - labai man patikdavo ta laukine pana su peiliais ir gepardais. liuks!

archyvai

Taip pykau ant Kotrynos, kad jos vardą bjauru buvo tarti - ją čia įvardinu kaip  "Pyp"

Pamenu, kad norėjau per radijo stotį papasakoti apie stebuklingą bulvę, tačiau buvau apšaukta mažvaike - liepė sulaukti 17m.

 Minėtasis Š. tikrai mano gyvenime neturėjo jokios reikšmės - pasidaviau masinei psichozei, nors širdy kiti dalykai vyko. Abi rankas susilaužiau iš karto, tačiau su gipsais greitai susigyvenau - keliavau į Trakus, įsigudrinau rašyti.

Nutikimą nutraukiau kulminaciniu momentu, nes labai paskaudo rankas. Baisiai privargau, kol aprašiau situaciją. Dana - mūsų kaimynė. Ją nudurtą rado rūsyje. Nužudė jos sutuoktinis Ryčka - gyveno už sienos, laiptinėje visada pakalbindavo.

Taip, labai gedėjau vokiečių kalbos. Labai šlykšti man ta anglų buvo. Nuomone apie kalbas nepasikeitė iki šių dienų.

Dėjosi keisti nutikimai

Pasitariu su savimi dėl parašo

Labai laukiau ateivių ir pasaulio pabaigos (tačiau jie neatėjo). Laukdama labai džiaugiausi, kad susirašinėju su VOKIETYTE Viki.

r

Kunigaikščio nuvertimas

šiąnakt sapnavau, kad nuverčiau Gedimino skulptūrą.
tas prie Katedros ir Valdovų rūmų stovintis kunigaikštis, mano sapne buvo Kaune, kažkur Laisvės alėjoj (regis, specialiai teleportavosi, kad man nereiktų leisti pinigų traukinio bilietui į sostinę, tam kad galėčiau jį nugriauti - taupymas vyksta net sapne, net skulptūros turi suvalkietišką Lizdeikos išmintį).
na, tai aš jį nuverčiau. tiesiog iš jo rankos paėmiau kardą, kuris vienu momentu buvo mikrofonas,  o patį nukėliau. pasirodė toks mažutis ir suglebęs. nešiau parodyti bičiuliui, tačiau atvažiavo policijos inspektorius. aš kažkaip jo nebijojau, o jis irgi juokiasi iš manęs: "Na, sugalvok tu man šitaip!". bet liepė  Gediminą grąžinti į vietą, sutvarkyti viską kaip buvo.
statau, o jis nestovi, nežinau, kaip jam tarp pirštų įkištį tą kardą-mikrofoną, kad laikytųsi. lyg pastatau, bet jis kaip kaliausė atrodo, susmukęs, medžiaginis. be to, neatsimenu, kokia poza jis ten stovėjo, todėl nežinau, kaip jį sumontuoti.
iš kažkur atsirado stambi ūkininkė, vilkinti prakaituotą palaidinę - ji atseit žolininkė ir šiaip kažkokia gudruolė (man patinka, kad kai sapnuose pasirodo naujas personažas, viską apie jį žinai iš anksto - niekas niekam nėra įpareigotas prisistatyti arba pasakoti savo gyvenimo).ji liepė Gediminą iškimšti lubinais - esą taip turi būti ir kunigaikštis atgaus savo herojišką stotą. kimšom su ja, o inspektorius įsitaisęs į teatro kėdę, krapštė nosį ir krizeno.
kuo mano vargai baigėsi - nesulaukiau. pašokau. varpai mušė rytines valandas, o iš šiluminio mazgo toliau tvoskė baisi šutra - žiurkių pirtis, kaip aš vadinu. trečią kartą skambinsiu avarinei tarnybai.

škvalai

sėdžiu įsivilkusi į vilnas, maukiu liepžiedžių arbatą, pro langą matau mirksinčią grožio salono signalizaciją. atrodo, galėčiau nusidirti mešką ir apsikloti  jos šiltais viduriais - norisi bonuso prie lamb wool dėvimo megztinio.

šiandien išmyniau dviračiu į Pažaislį. man, kaip eismofobei, kelionė kainavo daug nervų, nes teko važiuoti per siaurus Panemunės vingius, lekiant forsų golfukams bei šeimyniniams džipams. paskui ta Heso atkarpa...žodžiu, nelauktai užplūdo adrenalinas, todėl vos pasiekusi Pažaislį įsmukau į vienuolyno sodą ir puoliau ryti obuolius. šnektelėjau su G. ir vėl sėdau dantis sukandusi ant dvirkos.

lekiant Smetonos alėja juodas debesis paleido savo vidurius, kalė lietus. visus 10 km lėkiau kaip pasiutusi. posūkyje paslydau, trinktelėjau į asfaltą & balą galvą, atsikėliau ir toliau myniau - man iš kairės, Nemuno pakrantėj, gulėjo su visomis šaknimis išvirtę medžiai (šaknų kvadratūra - kaip trijų kambarių buto Antakalnyje).